Sugriovė mitus: kineziterapeutai neatlieka masažų, ergoterapeutai rūpinasi ne tik senjorais
„Po ilgos darbo dienos skauda nugarą, gal galite skirti keletą masažų?“, „Ergoterapija – tik žaidimas, tad geriau susitaikysiu su tuo, kaip yra“, – tai tik keletas mitų, su kuriais susiduria kineziterapijos ir ergoterapijos specialistai. Kodėl kineziterapeutai nedaro masažų? Kokio amžiaus pacientai kreipiasi į kineziterapeutus ir ergoterapeutus? Kuo skiriasi šios dvi, iš pirmo žvilgsnio panašios specialybės? Atsako Vilniaus kolegijos (VIKO) Sveikatos priežiūros fakulteto ekspertai.
Kineziterapija ir ergoterapija – medicininės reabilitacijos metodai. Pirmosios tikslas – atgauti sutrikusias paciento funkcijas judesių pagalba. Antrosios – sudėtingą traumą ar ligą patyrusiems pacientams padėti sugrąžinti ne tik fizines, bet ir kognityvines žmogaus funkcijas.
„Kineziterapeutai kasdien sprendžia galvosūkį, kodėl pacientas negali pasilenkti. Klausia, kodėl jam skauda. Nors atrodo, kad žmogaus anatomija yra labai paprasta, ją iš tiesų veikia daug kintamųjų. Skausmai dažniausiai atsiranda dėl to, kaip mes gyvename. Dėl to reikėtų nenustebti, kai kineziterapeutas jūsų paklaus, kaip sėdėdami žiūrite televizorių, o kaip stovite, ar išlipę iš automobilio pasirąžote“, – pasakoja VIKO Sveikatos priežiūros fakulteto lektorė, sveikos gyvensenos edukologė, kineziterapeutė Jurgita Veliulytė.
Ergoterapijoje daugiau dėmesio skiriama pacientų gebėjimams atlikti tam tikras veiklas.
„Veikla – labai plati sąvoka. Ji apima ne tik veiklas, kurių metu reikia judėti, bet ir kognityvines funkcijas – gebėjimus suprasti užduotį, komunikuoti su aplinkiniais. Ergoterapeutai padeda pacientams atsisėsti, vaikščioti, rūpintis savimi. Net ir tokie paprasti dalykai kaip gebėjimas išlaikyti tušinuką, šaukštą ar lūpdažį, yra funkcijos, kurių atgavimu rūpinasi ergoterapeutai“, – sako VIKO Sveikatos priežiūros fakulteto lektorius, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus ergoterapeutas Tadeuš Polionis.
Kineziterapija, masažai ir mankštos
Labai dažnai sulaukiame klausimų, ar kineziterapeutas procedūros metu atlieka masažus ar veda mankštas, juokiasi J. Veliulytė.
„Kineziterapeutai nei masažuoja, nei mankština. Užsiėmimų metu atliekame tikslingus judesius, kurie padeda atkurti sutrikusią funkciją. Jei sutrikęs kvėpavimas, atliekame kvėpavimo pratimus, jei skauda kelią, pratimus, gerinančius kelio funkciją. Nors kineziterapeutai ir dirba su rankomis, jie masažų nedaro. Tai, ką pacientai vadina masažais, greičiausiai yra įvairios manualinės technikos, pasyvios ir aktyvios manipuliacijos, tempimai“, – įžvalgomis dalinasi kineziterapeutė.
Sveikatos priežiūros specialistė taip pat pabrėžia, jog į kineziterapeutą kreiptis reikėtų ne tik jau ištikus bėdai, bet ir prevenciškai.
„Tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Australija ar Šveicarija, kiekvienas žmogus ar šeima turi „savo“ kineziterapeutą. Kaip mums įprasta turėti „savo“ kirpėją, manikiūro meistrę ar autoservisą, taip australai ir šveicarai turi „savo“ kineziterapeutą. Tai leidžia specialistams ne gydyti jau atsiradusias problemas, o kalbėti apie savotišką kūno higieną. Taip galima išvengti daugybės nemalonių sveikatos problemų“, – sako J. Veliulytė.
Paslaugų prireikia ne tik senjorams
Ekspertai vieningai tvirtina – kineziterapijos ir ergoterapijos paslaugų prireikia įvairiausio amžiaus pacientams.
„Vaikus į kineziterapiją dažniausiai atveda tėvai, pastebėję, kad vaikas kūprinasi, kad jo laikysena netaisyklinga. Tenka padėti ir paaugliams. Dažnai jie nusprendžia pradėti sportuoti, pratimus atlieka netaisyklingai ir taip sportas tampa ne naudinga, o traumas sukeliančia veikla. Vidutinio amžiaus žmonės kreipiasi, žinoma, dėl stuburo problemų, įvairiausių skausmų, kylančių dėl to, kad per daug dirba. Ateina laikas, kai nebeužtenka išsimiegoti tam, kad praeitų visos bėdos. Senjorai – kai darosi sunkiau atsistoti, pasilenkti, atsikelti“, – pastebi kineziterapeutė J. Veliulytė.
„Sutrikus regėjimui, klausai ir kitoms fizinėms funkcijoms, vyresnio amžiaus žmonėms tenka padėti prisitaikyti prie pokyčių. Kartais tenka net aplinką namuose pakeisti, pavyzdžiui, perstumdyti baldus taip, kad senjorui būtų saugiau ir patogiau tokioje aplinkoje gyventi“, – teigia T. Polionis.
Dirbama ir su vaikais, turinčiais raidos, sensorinių sistemų sutrikimų: „Su vaikais dirbančių ergoterapeutų kabinetai yra labai įdomūs. Juose galima rasti įvairių šviesos, garso instaliacijų. Kartais net – vandens čiužinių, sūpynių ir kitų nestabilių paviršių. Lietuvoje šių paslaugų poreikis yra labai didelis, su vaikais dirba vis daugiau ergoterapijos specialistų“.
„Ergoterapijos prireikia ir pacientams po sudėtingų traumų, operacijų. Taip pat – psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims. Šizofrenija, nuotaikų svyravimo sutrikimai – tik kelios psichikos sveikatos ligos, kurių simptomai vienaip ar kitaip sutrikdo veiklą. Užsienio šalyse tiek kineziterapeutai, tiek ergoterapeutai dirba ir su socialiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis – pabėgėliais, iš įkalinimo įstaigų išėjusiais žmonėmis. Taigi, šios reabilitacijos sritys turi daugybę potencialo“, – teigia ergoterapeutas T. Polionis.
