Maisto dažiklių gausa: ką turime žinoti kiekvienas?

Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Medicinos technologijų ir dietetikos katedros docentė dr. Erika Kubilienė bei šios katedros lektorė, biologijos mokslų doktorantė Milda Vanagaitė-Žičkienė LRT laidoje „Vartotojų kontrolė“ dalinosi ekspertinėmis įžvalgomis apie maisto dažiklius. Laidoje plačiai aptarta maisto dažiklių gausa: kur ir kokie maisto dažikliai naudojami, kokį poveikį jie turi žmogaus organizmui, kokių maisto dažiklių patartina vengti ir kokias rizikas žmogaus sveikatai sukelia maisto dažikliai.

„Maisto dažikliai yra pati gausiausia maisto priedų grupė, ir gamintojai sėkmingai ją taiko maisto produktuose, o pati maisto dažiklių istorija siekia  šimtmečius“, – teigia dr. Erika Kubilienė. Pasak jos, mokslininkai nuolat tiria maisto dažiklius ir ypač atkreipia dėmesį į tuos dažiklius, kurių didelis kiekis gali sukelti neigiamą poveikį žmogaus, ypač vaikų, sveikatai.

„Yra 3 geltoni ir 3 raudoni dažikliai, kurie gali sukelti neigiamą poveikį vaikų sveikatai, vienas iš jų – hiperaktyvumas. Tokiu atveju gamintojas privalo nurodyti šį neigiamą poveikį“, – teigia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus patarėja Vilma Pušinaitė. Vilniaus kolegijos docentė dr. Erika Kubilienė įspėja, kad vertėtų įsidėmėti tokius maisto priedus, ženklinamus E raide, kuriuos vartoti reikėtų itin atsakingai: „Nuo E122 iki E130 numerio yra tokie maisto dažikliai, kurių patartina vengti. Būtina vengti alergiškiems ir astma sergantiems žmonėms. Kai kurie minėtų priedų sukelia vaikų dėmesio sutrikimus. Nuo E173 iki E180 ženklinami mineraliniai dirbtiniai maisto dažikliai, jie kaupiasi žmogaus organizme ir jų būtina vengti“. Vienas labiausiai rūpestį keliančių dalykų, kad sintetiniai dažikliai gali sukelti vėžį, tačiau Vilniaus kolegijos lektorė, biologijos mokslų doktorantė Milda Vanagaitė-Žičkienė ramina ir teigia, kad atlikti klinikiniai tyrimai parodė, jog galimybė sukelti vėžį yra labai maža, taip pat kaip ir mitas, kad maisto dažikliai, ypač sintetiniai, gali sukelti alergijas. „Paprastai dažikliai skirstomi į pavojingus, neutralius ir teigiamus, kurie yra maisto medžiagos, kai kurie – net funkcinis maistas, nes kartu yra ir dažiklis, ir provitaminas, pvz., betakarotenas, kuris yra provitaminas A“, – teigia Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius dr. Albinas Žilinskas. Dr. Erika Kubilienė pastebi ir džiaugiasi, kad vartotojas vis labiau linksta į natūralų produktą, todėl maisto pramonėje sintetinių maisto dažiklių stengiamasi atsisakyti arba naudoti kuo mažiau.

Maisto dažikliai – neišvengiami priedai, kurie gaminiams suteikia norimą spalvą ir akimirksniu patraukia vartotojų dėmesį. Maisto dažiklių naudojimas pramonėje paplito 19 a., kai maisto dažiklius pradėta naudoti įvairiems produktams pagražinti ir komerciniam pranašumui suteikti. Manoma, kad jau senovės egiptiečiai iš vaisių ir daržovių išgaudavo spalvas, kurias sėkmingai naudojo gamindami maistą. Šiais laikais maisto dažiklių yra įvairių, atskirti sintetinį dažą nuo natūralaus darosi vis sudėtingiau. Europos Sąjungoje šiuo metu uždrausti naudoti maždaug 10 maisto dažiklių, tačiau jų galima sutikti už ES teritorijos, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl šios priežasties verta plačiau pasidomėti ir išsiaiškinti, kurių maisto dažiklių visgi derėtų vengti.

Vilniaus kolegija – viena didžiausių Lietuvos aukštojo mokslo institucijų, kurioje studijuoja per 6 000 studentų, dirba beveik 450 dėstytojų, veikia 35 laboratorijos ir 18 praktinio mokymo centrų.